Apie programą
„Karta 25. Įkvėpti rinktis"

Švęsdami „Maximos“ 25-erių metų sukaktį pristatome jubiliejinę programą „Karta 25. Įkvėpti rinktis“. Užuot pasakoję savo verslo kūrimo ir augimo istoriją, atsigręžėme į savo bendraamžius – jaunus žmones, kurie, kaip ir „Maxima“, užaugo laisvoje Lietuvoje, pasirinkimų laisvės sąlygomis. Būtent ši karta – jų vertybės ir pasirinkimai – netrukus lems, kaip mūsų šalis atrodys rytoj.

Pokalbis su Vilniaus Universiteto
profesoriumi Alfredu Bumblausku

A. Bumblauskas: mes visiška katastrofa pavertėme vidurinį išsilavinimą

Vilniaus Universiteto profesorių Alfredą Bumblauską sunku įkalbėti pasidalinti savo įspūdžiais apie šiuolaikinę kartą – nepriklausomybės ir pasirinkimo laisvės sąlygomis užaugusį jaunimą. Visų pirma, jis absoliučiai įsitikinęs, kad žodis „jaunimas“ yra perdėm subjektyvus, o jį tinkamai panaudoti ne visuomet išeina kliaunantis tik objekto amžiumi.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

„Jaunystė yra mąstymo būsena, o ne kažkoks chronologinis etapas“, – prideda istorikas ir iškart pateikia pavyzdį, kad jam kolega Edvardas Gudavičius ir dabar yra jaunas. Antra, Alfredas Bumblauskas abejoja, ar gali objektyviai įvertinti kartą, gimusią jau nepriklausomoje Lietuvoje vien per bendravimo su savo studentais įspūdžius. Ir vis dėlto...

- Profesoriau, vienas jūsų studentas man pasakojo: „Profesorius A. Bumblauskas davė užduotį ir pridūrė, kad galiu parašyti nors ir eilėraštį, svarbu, kad tai būtų originalu, savita ir pasakyčiau ką nors naujo“. Kokių eilėraščių Jums yra prirašiusi studentų karta, gimusi nepriklausomoje Lietuvoje?
Įtariu, kad žinau, apie kokį studentą kalbate. Man mano seminare tikrai visai nesvarbu, kokią formą pasirinks studentas, svarbiausia, kad tai būtų kūrybiška. Kas kita baigiamieji darbai. Tačiau ir čia, pavyzdžiui, Rokas Radzevičius, grupės „Skylė“ lyderis, nerašė tradicinio mokslinio darbo, o gynė mano seminare subrandintą darbą apie roko muzikos genezę Lietuvoje CD pavidalu. O šiandien jo albumas „Broliai“ yra vienintelis toks darbas apie partizanus ir jų kurtą folklorą.

Būtent kūrybiškumas ir yra vienintelis humanitarų koziris, įrodant, kad ne tik techniniams mokslams priklauso ateitis. O pačių techninių mokslų pasiekimais galima pasinaudoti išlaisvinant šį kūrybiškumą, skiriant jam daugiau laiko. Pamenu, kai kažkada atlikau Reformacijos epochos tyrimą Lietuvoje, tai vien kartotekai sudaryti užgaišau porą savaičių – tiek laiko, per kiek dabar kompiuteriu būčiau padaręs visą tyrimą.
- Ar skirtingos kartos turi kitokį santykį su praeitimi ir istorija? Kuo šis santykis savitas?

Be abejo, kiekviena karta į istoriją žiūri kitaip, netgi ją perrašinėja iš naujo. Čia aš šneku ne apie tokius dalykus, kuo užsiiminėja Rytų kaimynas, pagal politinės konjuktūros užsakymus klastodamas istoriją ar ją netgi iš naujo konstruodamas. Ir ne apie naujų šaltinių ar faktų atradimus, kurie reikalauja keisti požiūrį į praeities reiškinius.
Tiesiog kiekviena karta turi savo klausimų praeičiai, savo požiūrių į problemų ištakas, siekia ieškoti naujų atsakymų, nes senieji nebegali patenkinti. Ir tai savaime suprantama, kadangi praeitis, dabartis ir ateitis yra glaudžiai tarpusavyje susiję. O tai, kas aktualu dabarčiai, skatina ieškoti įkvėpimo ar įžvalgų praeityje ir taip projektuoti ateitį.

- Kaip jaunoji istorikų karta keičia visuomenės santykį su istorija?
Visų pirma, jie imasi temų, kurių vyresnė karta dar nebuvo nagrinėjusi. Aišku, ir vėlgi – kaip apeisi „jaunuolio“ Zenono Norkaus fenomenalius tyrimus? Dar jaunesni imasi klausimų, kurių anksčiau nedrįsome formuluoti. Pavyzdžiui, netrukus Birštone įvyksianti diskusija apie tai, ko išmokome ir ko neišmokome iš istorijos, kurią moderuos Norbertas Černiauskas. Jis ir kiti jaunieji ieško naujo kalbėjimo būdo apie partizanų judėjimą ir kitas opias temas.
Čia tik vieną išlygą noriu padaryti: „jaunoji karta“ visiškai nereiškia, kad jiems tiek pat metų, kiek jūsų minimai „kartai 25“. Apskritai mokslininkas mažai ką turi naujo pasakyti, kol jis nesukaupė tam tikros patirties. Bet, kaip jau ir sakiau, jaunumas – tai ne chronologinė, o psichologinė kategorija.

- Ir vis tik, kokias 25-mečių kartos savybes išskirtumėte? Kuo išskirtinis jų matymas ir mąstymas?
Aš tikrai nepritarčiau tam stereotipiniam kaltinimui, kad jiems sunku koncentruoti dėmesį ar fokusuotis ties viena problema. Dėstau „Civilizacijų istorijos“ kursą ne tik istorikams, jį lanko 40-ties programų studentai. Ir nei karto nesu pastebėjęs, kad jiems būtų sunku koncentruotis.
Galų gale, tam yra labai paprastas testas – jeigu žmogus sugeba perskaityti knygą, vadinasi, viskas tvarkoje, jokių problemų su dėmesio koncentracija nėra. Va, jeigu pradeda pasaulį matyti tik per portalų antraštes, tada jau atsiranda bėdų.

- Kaip santykis su istorija ir socialinė atmintis lemia kartos požiūrį į ateitį ir psichologinę atmosferą valstybėje? Ar istorinių lūžių nepatyrusios kartos pasaulėžiūra nėra pernelyg naivi?
Duok dieve, kad ir liktų nepatyrusi, kad ir liktų naivi. Nelinkėkime jai kataklizmų. Juk norint įsitikinti, kad rozetėje yra laidai, o jais teka elektra, visiškai nebūtina pačiam ten kišti lazdą. Taip ir su istoriniais lūžiais, jų savo kailiu nepatyrusiai kartai užtenka apie tai žinoti ir stengtis, kad tokie lūžiai nebesikartotų.
O tam tegul būna jie naivūs, tegul būna atviri pasauliui, tegul stato mažiau sienų ir daugiau tiltų, tegul būna empatiški, kūrybiški, tegul puoselėja kritinį mąstymą.

- O kas labiausiai kaltas dėl to, kad kartų dialogas ne visuomet vaisingas?
Mes, vyresnioji karta, visų pirma. Mes nerodome strateginio mąstymo pavyzdžio, mes vietoje rimtų ir ilgalaikių planų užsiimam politiniais kvailiojimais, neminėsiu čia jau partnerystės su Lenkija klausimo, nes ir kitų pakanka. Mes nerodome, kaip galima kurti šalį konkordo, visuotinio sutarimo pagrindu. Mes neskiriame pakankamo dėmesio humanitarikai. Mes visiška katastrofa pavertėme vidurinį išsilavinimą, kur mokiniai ištisus semestrus mato mokytojo pakaušį, o ne veidą. Kaip mes galime norėti iš jaunimo kažkokių stebuklų griaunant sienas, kai patys jas nuolat renčiam?

- Tokia pesimistinė perspektyva laukia ir mūsų, ir tos kartos?
Žinot, nors aš asmeniškai esu pesimistas, bet pabūsiu bent kartą optimistu. Dėl vienos labai paprastos priežasties. Šitų politinių kvailiojimų ir išsidirbinėjimų fone mes dažnai nepastebime, kad greta jų vyksta ir kiti, paprasti, bet kartu ir sudėtingi kasdieniniai dalykai. Netgi tada, kai atrodo, nėra šalies strateginės krypties, nes kam jos, atseit, reikia, mes juk jau NATO ir ES, netgi kai valdžioje intelektinis vakuumas, vis tiek dega šviesos operacinėse, į gatves išvažiuoja troleibusai, kažkas surenka ir perdirba atliekas, žmonės susirenka ir susitaria. Va šitas civilizacijos, autonomiškos nuo valdžios būsenos, sluoksnis, mane ir labiausiai nuteikia optimizmui. O naujojoje kartoje, tikiu, šis sluoksnis bus dar platesnis ir tvirtesnis.
- Dėkoju už pokalbį, profesoriau.

Skaitykite dar

Mūsų paslaugosVisos paslaugos

MAXIMA dovanų kortelės ir čekiai Paskolos Bilietai į renginius Elektroninis bilietas Tax-Free paslauga Išgryninimo paslauga
Sąskaitų išrašymas
Patogus būdas gauti sąskaitas faktūras
Plačiau
Naujienlaiškis
Gaukite naujausius pasiūlymus bei akcijas tiesiai į el. pašto dėžutę.