Apie programą
„Karta 25. Įkvėpti rinktis"

Švęsdami „Maximos“ 25-erių metų sukaktį pristatome jubiliejinę programą „Karta 25. Įkvėpti rinktis“. Užuot pasakoję savo verslo kūrimo ir augimo istoriją, atsigręžėme į savo bendraamžius – jaunus žmones, kurie, kaip ir „Maxima“, užaugo laisvoje Lietuvoje, pasirinkimų laisvės sąlygomis. Būtent ši karta – jų vertybės ir pasirinkimai – netrukus lems, kaip mūsų šalis atrodys rytoj.

Pokalbis su socialinio
verslo „CoolŪkis“ kūrėjomis

Į Lietuvą grįžusios emigrantės užsimojo suteikti „kolūkiui“ naują prasmę

Jaunoji lietuvių karta yra labai imli naujovėms ir užsienyje regėtus pavyzdžius gali sėkmingai pritaikyti Lietuvoje. Po studijų užsienyje į Lietuvą sugrįžusioms Austei Černiauskaitei ir Ievai Česnulaitytei atkaklumo netrūksta – įkūrusios „CoolŪkį“ merginos padeda Lietuvos senjorams iš naujo atrasti bendravimo džiaugsmą, o jauniems žmonėms – ryšį su gamta.
 
Merginos sugalvojo paprastą būdą, kaip Lietuvoje sumažinti socialinę atskirtį ir išmokyti žmones gyventi tvariai – jų „CoolŪkis“ nepažįstamus žmones suburia į jaukias bendruomenes, kuriose jie dalinasi patirtimi, žiniomis ir istorijomis – taip kartu augina ir auga.

Austė ir Ieva tvirtina, kad panašūs projektai yra Vakaruose pasiteisinusi praktika. Jų teigimu, Lietuvos senjorų patirtis ir jaunuolių energija yra derinys su milžinišku potencialu – tik nuo mūsų pasirinkimo priklauso, kaip juo pasinaudosime spręsdami visuomenės problemas ir kurdami bendrą gerovę.

- Auste, užsienyje baigei aplinkosaugos studijas. Ieva, gilinaisi į tarptautinius santykius ir prancūzų kalbą. Kaip Jums kilo idėja Lietuvoje kurti „CoolŪkį“?

Ieva: - Kai grįžome iš užsienio, pastebėjome, kad Lietuvoje žmonės yra puikiai išsaugoję žinias, kaip auginti daržoves, prieskonines žoleles, gėles ir t.t. Antai Anglijoje šios gyvosios žinios yra gana nunykusios, žmonės prastai išmano, kaip sodinti, kaip prižiūrėti daržą. Tad nusprendėme, kad reikia rasti būdą išsaugoti vyresnių žmonių sukauptą patirtį ir perduoti žinių bagažą jaunesnei kartai.

Austė: - Jauni žmonės yra aktyvūs, jie nori gyventi tvariai, puoselėti aplinką ir ryšį su gamta. „CoolŪkis“ jaunuoliams, kurie neturi savo žemės, suteikia galimybę auginti savo daržoves, praleisti lauke daugiau laiko, parodyti savo vaikams, iš kur atsiranda svogūnas, burokas ar bulvė.

Ieva: - Nežinau priežasčių, bet pastebėjau, kad lietuviai šiek tiek bijo savo kaimyno, nedrįsta paprašyti leidimo sodininkauti svetimoje žemėje, nors ji akivaizdžiai dirvonuoja ar yra menkai naudojama.

Mūsų vaidmuo – paskatinti žmones veikti, padėti susirasti vietą sodinti ir auginti. Norime parodyti, kad bendrauti su kitais žmonėmis ir dirbti jų žemėje yra nieko baisaus, kad galima vieni kitais pasitikėti.

Galime įrodyti seneliams, kad jaunimas taip pat yra suinteresuotas auginti daržoves. O mūsų karta gali pamatyti, kad seneliai yra atviri jaunimui. Tapę bendruomenės nariais žmonės dalinasi patirtimi ir įkvepia vieni kitus.
 

- Kaip veikia „CoolŪkis“?

A: - Žmonės užsiregistruoja mūsų interneto svetainėje, o mes senelius ir jaunimą paverčiame viena komanda. Vieni nori dalintis savo žeme, žiniomis ir patirtimi, o kiti – dirbti žemę, auginti savo daržoves ir būti gryname ore. Suburtos komandos veikia sklandžiai, dėl visų detalių susitaria tarpusavyje, konfliktų nepasitaikė.

I: - Mes esame parengusios bendravimo gidą, kuriame nurodome, apie kokius dalykus reikia pakalbėti ir dėl ko susitarti susitikus pirmą kartą prieš pradedant sodininkauti. Bendravimo taisyklėse aiškiai nurodome, ko negalima daryti ir ką galima. Tai apsaugo dalyvius nuo nesutarimų. Su taisyklėmis privalo sutikti visi norintys dalyvauti. Vėliau patys dalyviai susitaria, ką augins, kada lankysis darže ir t.t. Norime, kad abi pusės sukurtų gražius santykius, bendrautų taip, kaip jiems patinka, pasitikėtų vieni kitais, taptų draugais, todėl santykių per daug neformalizuojame ir nesikišame.

- Jūsų „CoolŪkis“ skamba kaip „kolūkis“. Kodėl savo socialinei iniciatyvai pasirinkote tokį pavadinimą, kuris vyresnei kartai gali sukelti neigiamų asociacijų?

A: - Pavadinimas iš tiesų atkreipia dėmesį ir sukelia įvairias reakcijas. Tačiau pavadinimu perrašome socialinę atmintį. Šiek tiek neigiamą atspalvį turinčiam žodžiui ir sąvokai suteikiame naują, teigiamą reikšmę.

I: - Manome, kad laikui bėgant visuomenė keičiasi ir sugeba kitu kampu pažvelgti į praeitį. Nauja karta gali kurti naują prasmę seniems žodžiams. „CoolŪkis“ skamba pažįstamai, tačiau iš tiesų yra naujas reiškinys. Tokia pat yra ir mūsų iniciatyva, nors, regis, nurodome į pažįstamus dalykus: kartų bendravimą, sodininkystę, ryšį su gamta, tačiau tokį formatą šie dalykai įgyja pirmą kartą.

A: - Galiausiai, „CoolŪkis“ yra derinys iš angliško ir lietuviško žodžio – tai reiškia šaunųjį ūkį. Siekiame parodyti, kad sodininkauti, dalintis žeme, patirtimi, žiniomis ir būti aktyvios bendruomenės dalimi yra labai šaunus dalykas.
 

- Ar susiduriate su sunkumais?

I: - Iš pradžių mums tikrai sunkiai sekėsi, nes buvome nusprendę bendrauti su socialiniais darbuotojais – skambinome į seniūnijas. Socialiniams darbuotojams buvo sudėtinga suprasti tokią negirdėtą idėją, jie ir taip turėjo apsčiai savų reikalų, darbų. Kai kuriems mūsų sumanymas kėlė įtarumą.

Mes buvome įsitikinusios, kad gera idėja tiesiog savaime padės pralaužti visus ledus, tačiau taip neįvyko – teko įdėti daug darbo. Iš pradžių pasitaikė nesėkmių, buvo liūdna, bet mes susikaupėme, sutelkėme jėgas ir pamažu pajudėjome.

Įsijungėme į organizacijas, kurios sprendžia socialinės atskirties problemas. Pavyzdžiui, dalyvavome „Caritas“ bendruomenės susitikimuose, ėjome į bažnyčią ir pasakojome močiutėms apie savo iniciatyvą. Kol suradome pirmuosius projekto dalyvius senjorus, patyrėme įvairiausių nuotykių.

„CoolŪkis“ kūrėjos | Karta 25

Kalbant apie jaunąją kartą, pasitaikė atvejų, kai žmonės į projektą įsitraukė labai energingai, veržėsi sodininkauti, tačiau staiga atšlijo, susidūrę su pirmosiomis kliūtimis, suvokę, kad žemei dirbti ir augalams prižiūrėti reikia skirti pakankamai laiko. Tada seneliams ieškojome naujų partnerių.

A: - Taip, dalyvių motyvacija „CoolŪkiui“ labai svarbi. Darbas vyksta savo noru, nėra jokių prievolių.

Dabar mūsų veikla apima Vilniaus apylinkes, taip pat turime porą dalyvių Kaune. Manome, kad galime savo idėją įgyvendinti ir kituose Lietuvos miestuose, nes turėti šviežių ir savo išaugintų gėrybių miestų gyventojai tikrai norėtų. Dažnas ir parduotuvėje atkreipia dėmesį, ar daržovė išauginta Lietuvoje.

Norint plėstis į kitus miestus mums reikia savanorių, kurie gali skirti šiek tiek laiko „CoolŪkio“ socialinei iniciatyvai, entuziastingai palaikytų idėją ir prisijungtų prie mūsų bendruomenės.

- Kokia patirtis jus įkvepia judėti pirmyn?

A: - Sėkmės istorijomis mes dalinamės savo interneto svetainėje. Manau, kad jos atkreipia žmonių dėmesį ir paskatina norą prisijungti.

Prisimenu, kaip neseniai apie savo iniciatyvą pasakojome per radiją. Vėliau sulaukiau senjoro Jono skambučio. Vyras papasakojo, kad ne taip seniai žuvo jo žmona. Savo sodyboje, vienkiemyje jis jautėsi labai vienišas. Jonui labai trūko bendravimo. Per radiją išgirdęs apie mūsų projektą ėmė ir paskambino.

Mes radome šeimą, kuri panoro susipažinti su Jonu. Nuvyko, užsimezgė šilti santykiai. Jonas dalinasi patirtimi bei pataria, o šeima teigia, kad bendrauti ir sodininkauti labai malonu.
 
I: - Viena iš pirmųjų projekto dalyvių tapo mano draugė Stasė – labai maloni garbaus amžiaus moteris, idealus mūsų projekto dalyvio portretas. Senolė Stasė, su kuria susipažinau prieš metus, jautėsi labai vieniša, neturėjo su kuo pasikalbėti, išsipasakoti. Kai ėmėme bendrauti, Stasė tiesiog nušvito – dabar dažnai susiskambiname, pakalbame apie aktualijas. Ji yra labai smagi, rūpestinga moteris. Atvažiuojame jos aplankyti, o ji mus pavaišina cepelinais, atneša ledų. Mes suvokiame, koks brangus yra šis ryšys.

- Ar pastebite, kad jūsų kartos žmonės noriai kuria ir dalyvauja socialinėse iniciatyvose?

I: - Taip, mano aplinkoje tai yra tikrai populiaru. Didelė dalis mūsų kartos žmonių įsitraukia į socialinę veiklą, patys imasi iniciatyvos arba aktyviai įsitraukia – net ne į vieną, o iškart į kelis projektus. Aš pati imuosi veiklos, kuri visų pirma man atrodo prasminga.

A: - Dabar savanoriauti yra daug populiariau negu prieš 10 ar 15 metų. Kartu auga ir socialinių iniciatyvų populiarumas, jaunoji karta suvokia, kad gali keisti savo aplinką, valstybę ir visuomenę. Pastebiu, kad daugėja studentų, kurie kreipiasi į mus, nes savo akademiniuose darbuose nagrinėja socialinių iniciatyvų temą – ji tampa vis populiaresnė, aktualesnė.

- Kodėl grįžote gyventi į Lietuvą?

A: - Grįžome gyventi į Lietuvą dėl daugybės įvairių priežasčių. Svarbiausia buvo ta, kad norėjome veikti ką nors kryptingo ir prasmingo. Studijuodamos ir gyvendamos užsienyje matėme, kad Lietuvoje yra labai daug galimybių, kad yra labai daug erdvės veiklai. Matėme, ko Lietuvai trūksta ir kokių idėjų galime pasiskolinti iš užsienio. Norėjome grįžti ir čia sukurti kažką gero.

Lyginant su Lietuva, užsienis atrodo prisotintas įvairių idėjų. Lietuvoje ši erdvė dar nėra išnaudota – kūrybiškumui pilna vietos.

I: - Sutinku su Auste. Visur, kur studijavau, keliavau ir lankiausi, tarsi kempinė gėriau idėjas ir mąstydavau, kaip jas galėčiau įgyvendinti namie, Lietuvoje. Niekada negalvojau apie Prancūziją ar Angliją.
 
Galiausiai idėjų ir sumanymų prisikaupia tiek, kad privalai grįžti į Lietuvą ir jas pabandyti pritaikyti. Apima bendras pojūtis, kad Lietuva yra tavo daržas, tu pati turi čia tvarkytis, imi jausti atsakomybę – turi grįžti ir stengtis dėl kitų.

- Ar toks pojūtis apima ir kitus jūsų kartos atstovus?

I: - Mano patirtis rodo, kad toks sprendimas grįžti būdingas ne vienam mano aplinkos žmogui, kuris pasirenka gyventi ir veikti Lietuvoje. Studijuodami užsienyje jauni žmonės prikaupia geros energijos, puikų pavyzdžių ir sumanymų, ką galima nuveikti Lietuvoje, todėl į tėvynę grįžta turėdami gana aiškią viziją, planą ir ryžtą veikti. Pažįstu daug bendraamžių, kurie grįžę į Lietuvą jau dabar daro puikius dalykus.

A:  - Aš taip pat matau vis daugiau savo draugų ir pažįstamų, kurie sugrįžta ir realizuoja savo idėjas Lietuvoje.

- Jeigu paprašyčiau nupiešti savo kartos portretą, kokius bruožus išryškintumėte?

I: - Esame gimę laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje, tačiau su istorija ryšio neprarandame. Suvokiame, kokiomis sąlygomis žmonės gyveno anksčiau. Galbūt dar jaučiame tam tikrus varžtus ir sovietmečio nuosėdas savo elgesyje ir mąstyme. Tėvų karta, be abejo, tai jaučia kur kas smarkiau. Ši socialinė atmintis iš lėto susimaišo su vakarietiškomis savybėmis, pavyzdžiui, iniciatyvumu, aktyvumu. Mes gerai suprantame realijas, bet turime ir naujų idėjų, kurias galime geriau realizuoti.

Mus šiek tiek sulaiko vyresnių kartų patirtis. Nesame vėjo vaikai ir nesirenkame radikalių kelių, nesame maištininkai, o kaip tik – racionalūs, pasveriantys, jaučiantys žemę po kojomis.

A: - Mano nuomone, mes visur ieškome didesnės prasmės. Mums neužtenka tik susirasti darbą, užsidirbti ir užsitikrinti patogią buitį. Norisi nuveikti ką nors iš tiesų prasmingo kultūrinėje, socialinėje ar kitoje srityje.

Ieva ir Auste, dėkoju už pokalbį.

Skaitykite dar

Mūsų paslaugosVisos paslaugos

MAXIMA dovanų kortelės ir čekiai Paskolos Bilietai į renginius Elektroninis bilietas Tax-Free paslauga Išgryninimo paslauga
Sąskaitų išrašymas
Patogus būdas gauti sąskaitas faktūras
Plačiau
Naujienlaiškis
Gaukite naujausius pasiūlymus bei akcijas tiesiai į el. pašto dėžutę.