Apie programą
„Karta 25. Įkvėpti rinktis"

Švęsdami „Maximos“ 25-erių metų sukaktį pristatome jubiliejinę programą „Karta 25. Įkvėpti rinktis“. Užuot pasakoję savo verslo kūrimo ir augimo istoriją, atsigręžėme į savo bendraamžius – jaunus žmones, kurie, kaip ir „Maxima“, užaugo laisvoje Lietuvoje, pasirinkimų laisvės sąlygomis. Būtent ši karta – jų vertybės ir pasirinkimai – netrukus lems, kaip mūsų šalis atrodys rytoj.

Pokalbis su gydytoju psichiatru-
psichoterapeutu Eugenijumi Laurinaičiu

Psichiatras įvardijo, kodėl emigruoja lietuviai

Beribė pasirinkimų laisvė, galimybė keliauti, semtis žinių ir mokytis – dabartinė 25-mečių karta gyvena kitaip negu jų tėvai. Jų požiūris ir santykis su aplinka skiriasi ir nuo 35–40 metų žmonių, mano gydytojas psichiatras-psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.


© DELFI / Andrius Ufartas

„Pavyzdžiui, 25-mečiai visai kitaip vertina emigraciją. Jiems tai – galimybė pažinti, gauti didesnę erdvę saviraiškai ir tyrinėjimams. Laisvas judėjimas jaunajai kartai yra visiškai natūralus procesas, atspindintis ir tai, kad Lietuva pasaulėja. Užtat 35–40 metų lietuviai užsienio kryptį dažniau pasirenka iš nusivylimo savo valstybe“, – sako E. Laurinaitis, sutikęs aptarti kartų skirtumus ir pasidalinti įžvalgomis.

- Nepriklausomybės karta yra stipriai veikiama anglakalbės kultūros, o vyresnės kartos augo rusakalbės kultūros kontekste. Ką tai lemia?

- Poveikis akivaizdus. Mano nuomone, tokios humanistinės literatūros kaip rusų pasaulyje turbūt nėra. Rusų literatūros klasika yra išskirtinis aukso klodas: L. Tolstojus, F. Dostojevskis, I. Turgenevas, A. Achmatova, M. Cvetajeva, A. Blokas... Galėčiau vardinti ir vardinti autorius, kurie rašė šioje žiaurioje visuomenėje (kokia ji yra iki šiol), kaip žmogui išlikti žmogumi.

Mums dažnai atrodo, kad viskas savaime lengvai ateina, lengvai padaroma ir pasiekiama. Pamirštama apie moralines dilemas, kurios anksčiau ar vėliau iškyla visiems. Savo gyvenime šias dilemas tenka spręsti kiekvienam. Būtent tada iškyla klausimas, kokiomis vertybėmis vadovausimės. Jeigu tėvai, kurie atsineša vertybes iš rusakalbės kultūros aukso klodo – jokiu būdu ne visos, ne propagandinės – o tik rusiškos literatūros aukso klodo, gali šias vertybes perduoti savo vaikams – tai puiku. O jeigu nesugeba – deja.

Man neatrodo, kad mūsų vaikai gebėtų lengvai skaityti anglų kalba klasikinę anglakalbių autorių literatūrą, kuri pilna vertingų dalykų. Apskritai jaučiu, kad paties skaitymo kaip proceso vertė yra devalvuota. Rusakalbėje kultūroje skaitymo įgūdis buvo aštresnis, šis pomėgis buvo laikomas vertybe, vienijančia žmones. Apsiskaitymas buvo laikomas privalumu įvairiose situacijose: bendraujant, siekiant karjeros ir t. t. Dabar šis turtas yra nuvertintas ir tai liudija apie ryškų skirtumą tarp dabartinės 25-mečių kartos ir vyresnių.

- 25-mečių kartos atstovai atrodo labai aktyvūs, energingi, nekantrūs. Ar nepriklausomoje šalyje gimę ir užaugę žmonės į aplinką iš tiesų žvelgia kitaip?

- Stiprus noras pažinti, gauti trokštamus dalykus „čia ir dabar“ yra kiekvienai jaunai kartai būdingas bruožas. Taip pat savo jaunystėje jautėsi ir dabartiniai 50-mečiai ar 75-mečiai.

Jauni žmonės išsiskiria stipriu noru kuo greičiau gauti ir patirti. Tačiau dabartiniai 25-mečiai turi kitokią socialinę atmintį ir istorinę patirtį. Laisvoje valstybėje gimę žmonės rečiau jaučia baimę dėl savo ateities ir saugumo, kitaip interpretuoja pavojaus signalus negu

50-mečiai ar 60-mečiai, kurie, pavyzdžiui, daug jautriau reaguoja, kai kalba pasisuka apie geopolitikos realijas.

Kita vertus, statistika rodo, kad jaunoji karta pakankamai aktyviai renkasi savanorišką karo tarnybą, vadinasi, jie pripažįsta, kad pareiga tėvynei egzistuoja ir reikia ją atlikti.

- Ar jaunosios kartos patriotizmas nėra išblėsęs?

- Manau, kad jų pareigos valstybei jausmas yra toks pat stiprus kaip ir vyresnės kartos žmonių. Patriotizmas labai priklauso nuo šeimos vertybių: kaip tėvai auklėja žmogų, kokį pavyzdį rodo, kokias vertybes diegia, kai kalba apie valstybę ir bendruomenę. Tad nedrįsčiau piešti bendro visos kartos portreto.

Išskirčiau vyresnę kartą – 30–40 metų žmones, kurie savo akimis regėjo ir jautė istorinį santvarkos virsmą. Būtent šiai kartai yra būdingas didesnis nusivylimas valstybe ir pareigos jausmo sumenkinimas. Žmonės pakankamai daug patyrė iki laisvės, pergyveno pokyčius ir puoselėjo labai didelius lūkesčius, kad staiga viskas bus labai gerai. Lūkesčiai neišsipildė. Netgi atvirkščiai, atgavus nepriklausomybę kai kas tapo gerokai sunkiau negu buvo iki tol. Ėmė kauptis nusivylimas, kuris iki šiol sunkina minėtos kartos gyvenimą šiuolaikinėje Lietuvoje.

Būtent dėl to 35–40 metų žmonės kitaip vertina emigraciją – jie išvyksta dėl nusivylimo. O 25 metų žmonės į užsienį išvyksta ne todėl, kad Lietuva jų nemyli ir yra per prasta. Ši mažiau sėsli ir mažiau prie gyvenamosios vietos bei darbo prisirišusi karta išvažiuoja, nes nori geriau realizuoti savo galimybes. Pripažinkime, esame maža šalis – mažiau mokslinių, mažiau meninių galimybių negu, tarkime, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijoje ar JAV. Tokia yra realybė – jaunoji karta tai puikiai suvokia.

Tad judėjimas 25-mečių kartai yra natūralus procesas. Didėjantis Lietuvos atvirumas ir pasaulėjimas, tapimas susieta Europos ir pasaulio dalimi jaunajai kartai yra visiškai natūralus fenomenas.

- Tačiau atsivėrusios galimybės ir didelė pasirinkimų laisvė sukuria „pasirinkimų paradoksą“ – situacijas, kai jaunas žmogus negali apsispręsti ir išsirinkti vieno varianto iš gausybės, be to, dėl būtinybės pasirinkti teisingai nuolat jaučia įtampą. 

- Nepulčiau gailėtis jaunimo dėl to, kad jie turi pernelyg daug galimybių rinktis. Labai džiaugiuosi, kad jie gali naudotis tokia plačia pasirinkimų laisve. Mūsų kartai to labai trūko.

Mano kartos žmonės turėjo tik vieną pasirinkimą: jeigu jaunuolis norėjo kurti karjerą ir siekti aukštumų, jis privalėjo tapti komunistų partijos nariu. Nesvarbu, apie kokias aukštumas jis mąstė: biurokratijos, mokslo ar meno sričių – visur galiojo ta pati taisyklė. O jeigu aukštumos ir karjeros kelias nerūpėjo, tada žmogus galėjo ir nebūti partijos nariu. Elementarus ir paprastas dėsnis. Tokį pasirinkimą turėjo žmonės gimę 1950–1960 metais.

Šiuolaikinių 25-mečių kartai atsiveria nepalyginamai daugiau laisvo pasirinkimo be tokios moralinės kainos. Vienintelis dalykas, kuris gali jiems sutrukdyti – ne visiškai aiškus savo tikslo suvokimas. Šis trukdis yra susijęs su žmonių brandos sulėtėjimu.

- Ar jaunoji karta bręsta lėčiau negu jų tėvai?

- Taip. 20, 22 ar 24 metų žmonės dažnai mąsto ir elgiasi kaip paaugliai. Kuo ypatinga paauglio asmenybė? Tai – mozaika iš vaikiškų ir suaugusio žmogaus asmenybės bruožų. Jie lengvai pasiduoda impulsams, pavyzdžiui, ko nors užsinori labai staigiai ir stipriai, siekia ir pabandyti tuojau pat. Ir pabando. Tada pamato, kad nesulaukė tokių rezultatų, kokių tikėjosi, kad patirtis nėra lengva ir maloni. Tada tą dalyką nustumia į šoną, atsisako. Vėl ieško patinkančių dalykų, vėl bando.
Tačiau nemanau, kad tai yra bėda. Jeigu žmogus ieško, jis galiausiai atranda.

- Kada jaunas žmogus pasiekia psichologinę brandą?

- Psichologinę brandą galima įvertinti pagal vieną paprastą dalyką: ar žmogus moka prisiimti atsakomybę už savo sprendimų pasekmes. Atkreipkite dėmesį: ne tik priimti sprendimą, bet ir numatyti savo pasirinkimo pasekmes, suvokti priežastinį ryšį. Pasirodo, tai yra sudėtingas iššūkis merginoms iki 23–25 metų, o vaikinams – iki 25–27 metų. Tokios yra Švedijos mokslininkų prieš daugiau negu 20 metų atliktų tyrimų išvados.

Tą pačią tendenciją matau analizuodamas šiuolaikinio Lietuvos jaunimo elgesį – jų paauglystė yra prasitęsusi. O paauglystė, paprastai tariant, yra periodas, kai „noriu“ yra daug stipresnis už „palauksiu, atidėsiu“. Mat mūsų realybė labai dažnai reikalauja atsižvelgti į tam tikras sąlygas ir ištarti sau: „Taip, aš labai noriu, bet teks palaukti – nėra tinkamų galimybių, tinkamo žmogaus ir aplinkybių. Palaukęs aš sutiksiu gauti ką nors panašaus, truputį kitokio, truputį kitokiu būdu negu dabar noriu“.

Paauglys nesugeba vesti tokio vidinio dialogo. Jis be kompromisų nori konkretaus dalyko dabar ir čia, kur pamatė. Mūsų 25-mečius veikia ši paauglystės tąsa. Bet tai irgi praeis.

- Kaip bręstantis žmogus galėtų suvaldyti šiuos impulsus?

- Atsakymas paprastas ir universalus: devynis kartus pamatuok, dešimtą – kirpk. Pajutę norą, galimybę, duokime sau laiko pamąstyti, apsvarstyti. Šalia „noriu“ iškelkite klausimą: „O kas tada?“.

Ugdykime mokėjimą numatyti savo sprendimų pasekmes ir rezultatus. Stiprinkime įgūdį vertinti savo turimus psichologinius pinigus: „Ar aš galėsiu už tas pasekmes sumokėti? Ar turiu pinigų savo psichologinėje piniginėje?“. O atsakymai į šiuos klausimus gali būti įvairūs.

- Dėkoju už pokalbį, Eugenijau.

Skaitykite dar

Mūsų paslaugosVisos paslaugos

MAXIMA dovanų kortelės ir čekiai Paskolos Bilietai į renginius Elektroninis bilietas Tax-Free paslauga Išgryninimo paslauga
Sąskaitų išrašymas
Patogus būdas gauti sąskaitas faktūras
Plačiau
Naujienlaiškis
Gaukite naujausius pasiūlymus bei akcijas tiesiai į el. pašto dėžutę.