Apie programą
„Karta 25. Įkvėpti rinktis"

Švęsdami „Maximos“ 25-erių metų sukaktį pristatome jubiliejinę programą „Karta 25. Įkvėpti rinktis“. Užuot pasakoję savo verslo kūrimo ir augimo istoriją, atsigręžėme į savo bendraamžius – jaunus žmones, kurie, kaip ir „Maxima“, užaugo laisvoje Lietuvoje, pasirinkimų laisvės sąlygomis. Būtent ši karta – jų vertybės ir pasirinkimai – netrukus lems, kaip mūsų šalis atrodys rytoj.

Pokalbis su šaule, kuri vasarą
dirbo „Maximos“ mėsos skyriuje

Vasaros darbas, apie kurį pagalvoja retas: studentė išbandė ir liko patenkinta

Felicija Bendoriūtė nepražūtų patekusi ir į džiungles. Mergina puikiai valdo šautuvą ir peilį – 20-metė priklauso Lietuvos šaudymo sporto sąjungai, tačiau vasarą nusprendė padirbėti „Maximos“ mėsos skyriuje Vilniuje. Felicija teigia, kad jai labai patinka bendrauti su pirkėjais, o kai kurie kolegos neslepia apmaudo, kad su nuolat besišypsančia ir malonia bendradarbe teks atsisveikinti – rudenį savo laiką ji vėl skirs tik studijoms ir sportui.


Kalbantis su Felicija, ji savo pavyzdžiu sulaužo stereotipus, kad jaunoji 20-25 metų lietuvių karta yra išlepusi, atitrūkusi nuo realybės, vengia sunkiai dirbti ir puoselėja naivius lūkesčius.

- Tavo karta naudojasi beribe pasirinkimų laisve: tyrinėja pasaulį, kuria startuolius ir gaudo pokemonus. O tu nusprendei dirbti „Maximos“ pardavėja – mėsos skyriaus darbuotoja. Kaip į tavo sprendimą reagavo draugai ir artimieji?

- Įsiminiau mamos pasakymą, kad geriau dirbti negu vogti. Aš gerai vertinu bet kokį sąžiningai atliekamą darbą ir pastangas sukurti naudą kitiems – nesvarbu kur: parduotuvėje ar startuolyje.

Apskritai, mūsų karta pernelyg intensyviai mąsto, ką kiti žmonės apie juos pagalvos. Neeikvokime tam savo dėmesio. Mąstykime savo galva, vertinkime, kas mums tinka ir yra geriau, o ne tai, kas patinka kitiems ir galėtų apie mus sukurti geresnę aplinkinių nuomonę. Mažiau rūpinkimės, ką kalba svetimi.

Mano nuomone, bet koks darbas gali suteikti naujų įgūdžių. Pavyzdžiui, aš daug bendrauju su žmonėmis ir šią patirtį vertinu kaip nuostabią pamoką, o naujas pažintis labai branginu.

- Kokių kasdienių iššūkių kyla darbe?

- Kai kurie žmonės mąsto, kad pardavėjo darbas yra paprastas ir lengvas – stovėti prie prekystalio gali bet kas. Vos pradėjusi darbą supratau, kad čia reikia būti labai pozityviai. O aš kaip tik toks žmogus esu – mėgstu šypsotis, kalbinti žmones, skaidrinti nuotaiką. Klientą stengiuosi aptarnauti taip, kad jis iš parduotuvės išeitų gerai nusiteikęs.

- Ar specialiai pasirinkai mėsos skyrių?

- Man pasiūlė rinktis tarp žuvies ir mėsos. Pasirinkau mėsą, nes ją labai mėgstu ne tik aš, bet ir visa mano šeima. Susipažinau su įvairiais produktais, išmokau gražiai pjaustyti kumpį.

Vis dėlto, kuo ilgiau dirbu su mėsa, tuo mažiau ją noriu valgyti.
 

- Kyla noras tapti vegetare?

- Net ir skaniausias valgis, kasdien valgomas, atsibosta. Panašiai ir man – labai daug laiko praleidžiu žiūrėdama į mėsą. Kartais tenka nueiti padirbėti į konditerijos skyrių, pasisukioti prie tortų – štai tada, rodos, jau imu jausti jų skonį burnoje. Gabalėlio torto vakare noriu labiau negu mėsos. Suprantama, jeigu ilgiau padirbčiau pardavinėdama tortus, tikriausiai saldumynai trauktų silpniau.

- Emigrantai kartais prasitaria, kad Lietuvoje trūksta pagarbos paprastam darbui. Kokia yra tavo nuomonė?

- Laikausi pozicijos, kad bet koks darbas yra vertas pagarbos. Manau, kad paprasti darbai nepelnytai nuvertinami.
Kiekvienas darbas Lietuvą daro gražesnę ir tarnauja visuomenei. Ar aš esu kepėja, ar kirpėja, pardavėja ar valytoja – kiekvieno dirbančiojo įnašas yra svarbus. O tai, kaip asmuo vertina savo ir kitų žmonių darbą, priklauso nuo jo požiūrio ir nuostatų.

- Kaip tau pavyksta persiorientuoti nuo parduotuvės šurmulio prie ramybės per sportinio šaudymo treniruotes ir varžybas?

- Tenka labai susikaupti.

- Ar susikaupusi su pneumatiniu šautuvu pataikytum į vieno euro monetą?

- Iš 50 metrų atstumo sugebėčiau pataikyti. Iš šimto metrų – nelabai.

- Ar esi bandžiusi pataikyti į monetą iš kuo didesnio atstumo?

- Tokio eksperimento nesu atlikusi. Taikinys yra už 10 metrų. Pataikyti į centrą – labai panašu, kaip kliudyti už 50 metrų pastatytą euro monetą.

- Kiek šaudymo sporte lemia talentas?

- Kaip ir bet kurios kitos sporto šakos atstovas, šaulys vien talentu gali pasiekti tam tikrą lygį, tačiau visi meistrai ir čempionai, man regis, yra darbštūs maksimalistai. Talentu sportininkas gali pasikliauti iki tam tikros ribos, o įveikti save ir pasiekti didelių pergalių įmanoma tik daug dirbant ir treniruojantis.

- Kas būna sunkiausia per varžybas?

- Sudėtingiausia užduotis – suvaldyti stresą. Per varžybas jaučiu didelę įtampą ir spaudimą.

- Kaip pavyksta nusiraminti?

- Iš prigimties esu labai jautrus žmogus, jautriai reaguoju į aplinką. Nuo tinkamo kvėpavimo priklauso ne tik savijauta, bet ir šūvio tikslumas. Klausausi muzikos, darau kvėpavimo pratimus, bandau nuteikti save ir mintimis išstumti jaudulį. Kadangi šaudau jau ilgiau negu penkerius metus, išmokau valdyti savo emocijas ir nusiraminti, nors tai buvo labai sunki užduotis.

Apskritai, sporte ir gyvenime ramiau jaustis man labai padeda draugai, artimųjų palaikymas. Draugai gali ir išklausyti, ir patarti. Sportas man padėjo atrasti labai daug bendraminčių įvairiose pasaulio šalyse.

- O jeigu stresinė situacija pasitaiko darbe?

- Niekada neužsiplieskiu, bandau aprimti – nesiveliu į konfliktus ir nekurstau savyje pykčio. Situaciją bandau įvertinti pozityviai ir ramiai.

- Ar pasitaiko nemalonių klientų?

- Truputį išmuša iš vėžių tik labai įnoringi pirkėjai, su labai tiksliais ir griežtais reikalavimais. Pavyzdžiui, nori konkretaus prekės ženklo kumpio, o aš ką tik pardaviau paskutinį gabalėlį. Ką daryti? Jeigu prekės nebeturime, visada sakau tiesą.

Žinoma, nenoriu nuvilti pirkėjo ir siūlau kitus variantus bei alternatyvas iš mūsų asortimento, bandau rasti sprendimą.

Įtūžusių pikčiurnų pasitaiko labai retai. Paprastai vyrauja draugiška ir maloni atmosfera – lankytojai yra mandagūs, šypsosi, palinki geros dienos.

- Kaip tavo kartos žmonėms sekasi bendrauti su vyresne karta, ar netrūksta tarpusavio supratimo?

- Be abejo, mano karta yra kitokia, skiriasi nuo vyresnės. Visų pirma, labai daug jaunuolių stengiasi ką nors gero nuveikti dėl visos Lietuvos, įsitraukia į iniciatyvas, užsiima savanoriška veikla. Jie drąsiai kuria startuolius, kitus naujus verslo modelius, derina socialinę veiklą ir komercinius tikslus. Technologijos ir socialiniai tinklai bendravimą palengvina. Aplink save matau daugybę įdomių projektų, kurie plečiasi ir skleidžia pozityvias emocijas vien dėl stipraus jaunų žmonių tikėjimo ir entuziazmo. Tai mane labai džiugina, todėl tikiuosi, kad Lietuvoje per ateinančius metus teigiamo požiūrio ir giedros nuotaikos atsiras daugiau.

- Ar jauti, kad vyresnės karto žmonės yra niūresni?

- Taip, matau kitų žmonių nerimą ir susirūpinimą. Kartais atrodo, kad Lietuvoje dėl kažkokios neaiškios priežasties visi yra labai susikrimtę, liūdni ir nepatenkinti. Kodėl negalime į viską pažvelgti nors truputį linksmiau, šiek tiek pakeisti savo požiūrį ir nuotaiką? Vien lengva šypsena ryte yra pasirinkimas, kuris priverčia geriau jaustis patį ir pradžiugina kitą, esantį šalia. Pradėkite kurti geresnę Lietuvą nuo savęs.

- Nejaugi darbe tau nepasitaiko natūraliai liūdnų momentų?

- Žinoma, liūdnų akimirkų būna. Tiesiog mintyse pasikalbu su savimi, paieškau atsakymų, nusiraminimo. Į problemą, kuri man neduoda ramybės, sutelkiu daugiau dėmesio, pasižiūriu kitu kampu.

- O kaip nuramintum savo bendraamžius, kurie pyksta ant Lietuvos ir grasina išvažiuoti?

- Manau, kad galimybė pažinti užsienį, kitas šalis ir kultūras yra labai vertinga. Esame mobilūs ir niekas mūsų nevaržo, neverčia prievarta gyventi Lietuvoje. Užsienyje galime mokytis, studijuoti ir dirbti. Gyvenimas svetur nėra neatšaukiamas sprendimas, užbrauktas raudona linija.

Be to, kol vieni lietuviai gyvena svetur, čia gyvenantys žmonės aktyviai keičia Lietuvą – šalis tampa atviresnė, pažangesnė, tolerantiška. Tad, žiūrėk, sumanęs grįžti pilietis jau randa visai kitokią aplinką negu paliko, ir pamato galimybes, kaip gali realizuoti save ir savo sumanymus.

Aš ir pati esu galvojusi apie galimybes išvykti svetur, tačiau artimiausiuose mano planuose to nėra.

- Kokie tavo planai?

- Studijuoju kūrybines industrijas – labai plačią sritį. Mane traukia reklama, norisi įgyti praktinių įgūdžių ir žinių. Kol kas neišsirinkau aiškaus tikslo ir karjeros taikinio, kuris mane stipriai trauktų.

Juk šiandien mūsų karta turi begalinę pasirinkimų laisvę – aplink mus daug įdomių veiklų ir projektų, kuriuose galime dalyvauti, išbandyti naujus vaidmenis, ugdyti sugebėjimus. Kol kas svarbiausias man yra sportas, bet kas žino – galbūt ateityje mano pasirinkimą lems nauja aistra, naujai atrastas talentas ar sutikti žmonės. Esu tikra, kad išnaudosime savo galimybes bei laisvę gražesnei Lietuvai kurti.

- Dėkoju už pokalbį, Felicija.

Felicija Bendoriūtė | Karta 25

Skaitykite dar

Mūsų paslaugosVisos paslaugos

MAXIMA dovanų kortelės ir čekiai Paskolos Bilietai į renginius Elektroninis bilietas Tax-Free paslauga Išgryninimo paslauga
Sąskaitų išrašymas
Patogus būdas gauti sąskaitas faktūras
Plačiau
Naujienlaiškis
Gaukite naujausius pasiūlymus bei akcijas tiesiai į el. pašto dėžutę.