Apie programą
„Karta 25. Įkvėpti rinktis"

Švęsdami „Maximos“ 25-erių metų sukaktį pristatome jubiliejinę programą „Karta 25. Įkvėpti rinktis“. Užuot pasakoję savo verslo kūrimo ir augimo istoriją, atsigręžėme į savo bendraamžius – jaunus žmones, kurie, kaip ir „Maxima“, užaugo laisvoje Lietuvoje, pasirinkimų laisvės sąlygomis. Būtent ši karta – jų vertybės ir pasirinkimai – netrukus lems, kaip mūsų šalis atrodys rytoj.


Pokalbis su „Renkuosi mokyti!“
mokytoja Indre Lebedyte-Mečioniene

Pirmieji metai mokykloje: jauna pedagogė papasakojo, ką teko patirti

Indrė Lebedytė-Mečionienė baigė pirmuosius darbo mokykloje metus. „Įspūdžių puodynė jau seniai perpildyta, o jei patirtas emocijas būtų galima nudažyti spalvomis – spalvų būtų tiek, kiek žmogaus akys pajėgia atskirti“, – teigia 25 metų moteris.


Į Panevėžio rajono Raguvos gimnaziją jauna chemijos ir technologijų mokytoja atvyko dirbti kaip programos „Renkuosi mokyti!“ dalyvė. Šio projekto tikslas – sutelkti Lietuvos mokyklas bendram darbui, kad kiekvienas mokinys patirtų mokymosi sėkmę ir būtų savo mokyklos bei šalies kūrėjas. Su vyru Indrė apsigyveno Anykščiuose – jaukiame miestelyje gamtos apsuptyje. Iki darbo vietos Raguvoje šiuo metu ji važinėja po 40 kilometrų.
Pirmieji metai gimnazijoje Indrei atrodė tarsi amerikietiški kalneliai – pilni daubų ir viršūnių.

- Prieš metus persikėlei gyventi į Aukštaitiją ir pradėjai dirbti mokytoja. Koks iššūkis buvo pats didžiausias?

- Visada norėjau gyventi nedideliame, jaukiame miestelyje. Su vyru dėl gyvenimo Anykščiuose ginčų nekilo. Šis Lietuvos kampelis – labai patogi ir graži vieta gyventi. Man patinka miestelį supanti gamta, pušynas, Šventosios upė – daug erdvės pasivaikščioti ar pabėgioti. Iki pašto, bibliotekos ar parduotuvės nueinu per penkias minutes, todėl sutaupau daug laiko. O ir nuvažiuoti iki Raguvos ilgai netrunka.
Naujame darbe iššūkių teko apsčiai, tačiau išbandyti buvo verta. Per metus sukaupiau vertingos patirties, pamačiau, kokie nuostabūs yra mano kolegos mokytojai, kiek daug mokykloje dirba savo profesijai pasišventusių žmonių, tikrų šviesuolių.


Pats didžiausias iššūkis man buvo klasės valdymas. Juk visos klasės skirtingos! Vienas sudominti lengva, kitas – sudėtingiau. Ne vieną kartą teko laužyti galvą, ką galiu padaryti kitaip, kokius metodus pritaikyti, kad vaikai įsitrauktų į pamoką. Jaunam žmogui tai – nelengva užduotis.

- Ar pasitaikydavo įtampos momentų?

- Įtampą pajausdavau akimirkomis, kai stovėdama prieš klasę pastebėdavau, jog dalis moksleivių šnekasi tarpusavyje ir manęs nesiklauso. Tada suprasdavau, kad turiu vos kelias sekundes geriausiam sprendimui rasti, kad reikia veikti greitai ir efektyviai – prikaustyti klasės dėmesį, paaiškinti užduotį ir nukreipti darbui.
Prisipažįstu, mintyse staiga iškildavo klausimas: o ką dabar daryti? Būtent atsakymo paieškos ir buvo sudėtingiausia mokytojo darbo dalis. Nelengva, kai problemos sprendimo būdą reikia rasti čia ir dabar.
Galbūt viskas būtų dar sunkiau, jeigu šalia nebūtų kitų programos „Renkuosi mokyti!“ dalyvių, kurie pasirinko tokį patį iššūkį, kaip ir aš. Žinau, kad visada galiu su jais pasitarti, sulaukti padrąsinimo, paramos. Įsivaizduoju, kad pradėti darbą vienam be tave palaikančios aplinkos reikia beprotiško ryžto, nes tai – didelis iššūkis ir išbandymas. Juk mokytojo darbas visuomenės akyse yra apraizgytas gausybe stereotipų, o žiniasklaidoje nuolat kyla audros dėl moksleivių poelgių, pamokų ar egzaminų.
 

 
Jaučiu, kad diskusijos žiniasklaidoje ir įvairūs pasisakymai sukelia stiprias emocijas. Pastebiu, kad publikacijos kartais labai stipriai sužeidžia ir įskaudina mokytojus, kurie tiki savo misija ir dirba negailėdami savęs. Būna skaudu matyti visuomenėje užverdantį pyktį ir tulžį, pagarbos vieni kitiems stoką.

- Ar prisimeni pirmąją darbo mokykloje dieną?

- Taip, pirmoji diena man labai įsiminė. Buvo netradicinio ugdymo diena ir pirmasis susipažinimas su kone puse visos gimnazijos moksleivių. Bendravau su moksleiviais nuo penktos iki dvyliktos klasės.

Teko įtraukti visus į šaradų apie gamtos mokslus žaidimą. Atsistojau ir paaiškinau, ką reikės daryti. Buvo labai įdomu stebėti daug akių, kurios smalsiai į mane žiūrėjo – nepažinojau nė vieno, ir jie manęs nepažinojo. Ore tvyrojo intriga (šypsosi).
Per pirmąją pažintį su jaunesnių klasių moksleiviais mokėmės atpažinti grūdus, atskirti kviečius nuo miežių ir avižų. Pirmoji mano darbo diena Raguvos gimnazijoje, kuri šiemet švenčia 70 metų jubiliejų, buvo smagi ir šviesi.

- Prieš tai gyvenai Vilniuje, po to – prie Ženevos, Šveicarijoje. Kaip apsipratai Anykščiuose?

- Anykščiuose atrandu vietinę bendruomenę, kurios nariai yra paslaugūs ir artimi vieni kitiems. Mėgstu lankytis renginiuose, todėl lengvai susipažįstu su žmonėmis, turinčiais tokių pačių interesų ir besidominčiais pasauliu, menu bei kultūra. Čia esu tikra, kad per savaitę ne kartą sutiksiu pažįstamą žmogų, pabendrausiu. Dideliame mieste šis santykis prapuola dėl skubėjimo, didelių atstumų, begalės reikalų.

- Kaip jautiesi tarp vyresnių kolegų mokytojų?

- Gimnazijoje dauguma mokytojų yra vyresni už mane, nors turiu ir kelis panašaus amžiaus kolegas. Man atrodo, kad sutariame puikiai. Aš galiu daug ko pasimokyti iš kolegų, o jie galbūt randa ko pasimokyti iš manęs (šypsosi).
Manau, kad platus pedagogų amžiaus spektras, skirtinga patirtis visiems suteikia daugiau galimybių ir idėjų. O moksleiviams taip pat naudinga mokytis bendrauti su įvairaus amžiaus mokytojais.
Apskritai, mažos mokyklos bendruomenė yra daug artimesnė, aplinka jaukesnė, nes mokytojai puikiai pažįsta auklėtinius, gali skirti daugiau laiko kiekvienam.

Indrė Lebedytė-Mečionienė | Karta 25

Mažoje mokykloje apie žmogų gali sužinoti labai daug – tiek apie moksleivį, tiek ir apie mokytoją. Čia viskas vyksta šalia – galiu aiškiai matyti problemą ir rasti išeitį, kaip padėti moksleiviui.

- Ar suteikdama pagalbą, jautiesi lyderė?

- Manau, kad lyderiui yra labai svarbu pastebėti kiekvieną, esantį šalia. Lyderis yra žmogus, kuris geba sukurti aplinką, kurioje kiekvienas moksleivis jaustųsi patogiai. Lyderis yra aiškią viziją turintis žmogus, kuris mato savo veiklos prasmę, moka planuoti, priima konstruktyvius sprendimus ir vadovaujasi apgalvota pamokų struktūra. Stengiuosi vadovautis šiais principais.

- „Renkuosi mokyti!“ programa mokyklų gyvenimui suteikia naujos energijos ir į švietimo sistemą įtraukia daug jaunų žmonių. Kodėl tavo kartai ši programa yra patraukli?

- Dauguma programos dalyvių pripažįsta, kad didelę įtaką mums turi bendruomenė – mentoriai, kiti programos dalyviai, kurie labai padeda ir palaiko.
Kai programos dalyvis pasiryžta eiti dirbti į mokyklą, jis yra tikras, kad turės stiprią paramą ir nebus vienas. Tarpusavio palaikymas sustiprina prasmės pojūtį ir tikėjimą tuo, ką darau.
Atsimenu, kaip universitete ieškojau savęs, studijavau chemiją ir dirbau laboratorijoje. Slinko dienos, kažką veikiau, dirbau, bet supratau, kad švaistau savo laiką.

Daug mąsčiau, koks darbas yra prasmingas. Vieną dieną tiesiog savaime šovė į galvą mintis – mokytojo profesija! Tikrai prasminga, naudą kitiems suteikianti veikla. Darbas, kuris turi išliekamąją vertę: juk galiu auginti ir ugdyti kitą žmogų. Supratau, kad mokytojo profesija – prisilietimas prie ateities.


Programa „Renkuosi mokyti!“ man suteikė galimybę judėti nauja kryptimi, įsivažiuoti. Tapusi programos dalyve dvejus metus turiu mentorių ir pagalbą. Priklausau grupei žmonių, išsibarsčiusių po skirtingas mokyklas. Mes visi nuolat, kas mėnesį, susitinkame. Turime vadovus, kurie veda seminarus, daug bendraujame, dalinamės patirtimi ir problemomis. Ši programa formuoja suvokimą, koks yra šiuolaikinis mokytojas, kad kiekvienas iš mūsų galime būti pokyčių dalimi.

- Kai kurie pokyčiai akivaizdūs jau dabar: šiuolaikiniams vaikams sutelkti dėmesį tampa vis sudėtingiau, nes aplinkoje pilna dirgiklių, kurie nuolat bombarduoja informacija. Ar su išmaniaisiais telefonais mokykloje auganti karta skiriasi nuo tavosios, 25-mečių?

- Bandau į viską pasižiūrėti šiuolaikinio moksleivio akimis. Įsivaizduoju, jeigu mano bendraamžiai dabar atsisėstų į mokyklos suolą ir dalyvautų pamokose, jiems sutelkti dėmesį ir susikaupti būtų taip pat sudėtinga. Išmaniosiomis technologijomis esame apsupti mes visi, susiduriame su panašiais iššūkiais ir milžinišku informacijos srautu. Todėl sakyti, kad tik moksleiviams kyla sunkumų, yra pernelyg vienpusiška.
Kai pati mokiausi mokykloje, turėjome mažesnę prieigą prie interneto, o socialiniai tinklai nebuvo pavirtę į galingą informacijos kanalą. Todėl naujienos mus pasiekdavo rečiau ir nustebindavo stipriau. Vis dėlto manau, kad, jeigu šiandien atsisėstume į mokyklos suolą, būtume tokie patys moksleiviai kaip dabartiniai.

- Dėkoju už pokalbį, Indre.


 

Skaitykite dar

Mūsų paslaugosVisos paslaugos

MAXIMA dovanų kortelės ir čekiai Paskolos Bilietai į renginius Elektroninis bilietas Tax-Free paslauga Išgryninimo paslauga
Sąskaitų išrašymas
Patogus būdas gauti sąskaitas faktūras
Plačiau
Naujienlaiškis
Gaukite naujausius pasiūlymus bei akcijas tiesiai į el. pašto dėžutę.