Apie programą
„Karta 25. Įkvėpti rinktis"

Švęsdami „Maximos“ 25-erių metų sukaktį pristatome jubiliejinę programą „Karta 25. Įkvėpti rinktis“. Užuot pasakoję savo verslo kūrimo ir augimo istoriją, atsigręžėme į savo bendraamžius – jaunus žmones, kurie, kaip ir „Maxima“, užaugo laisvoje Lietuvoje, pasirinkimų laisvės sąlygomis. Būtent ši karta – jų vertybės ir pasirinkimai – netrukus lems, kaip mūsų šalis atrodys rytoj.

Pokalbis su jauniausiu
Lietuvos futbolo A lygos teisėju
Manfredu Lukjančuku

Jauniausias Lietuvos A lygos futbolo teisėjas: šūksniai niekada nepakeis arbitrų sprendimo

Po įspūdingo įvarčio dalis tribūnų priblokšta nuščiūva, o dalis sirgalių ošia apimti euforijos – meistriškai atliktas smūgis futbolininką paverčia legenda ir ilgai išlieka aistruolių atmintyje. „Užtat mums visi įvarčiai yra vienodi. Svarbiausia, kad įvartis būtų pasiektas nepažeidžiant taisyklių“, – tikina futbolo arbitras Manfredas Lukjančukas.


26 metų vaikinas teisėjaudamas rungtynėms po įvarčių nepatiria jokių „vau!“, „oho!“ ar „vaje!“ akimirkų.

Manfredas stengiasi žaibiškai ir aiškiai įvertinti padėtį aikštėje, todėl nepasiduoda emocijų pliūpsniams ir visiškai susikoncentruoja į „čia ir dabar“.

M. Lukjančuko santykis su populiariausia sporto šaka pasaulyje yra kitoks negu daugumos bendraamžių.
 

– Kodėl pasirinkai futbolo arbitro kelią?

– Vieną priežastį išskirti sudėtinga. Pats žaidžiau futbolą, mano tėtis buvo futbolo teisėjas. Jis man padarė didelę įtaką, nes buvo aktyvus ir paveikus pavyzdys. Dabar tėtis jau baigė karjerą, o aš – įsibėgėju ir judu savo tikslo link.

Smagu prisiminti, kad būdamas paauglys svajojau tik apie profesionalaus futbolininko karjerą, kaip ir dauguma mano draugų. Kartą net įsižeidžiau ir supykau, kai tuometis futbolo treneris man, 14–15 metų jaunuoliui, pasakė, kad aš būsiu teisėjas, nes mano tėtis – teisėjas. Dabar matau, kad treneris buvo teisus.

Nors futbolą žaidžiau nuo mažumės, vėliau atstovavau „Šiaulių“ dublerių komandai, laikui bėgant ir augant, realybė parodė, kad aukšto lygio futbolininku netapsiu. Tad nusprendžiau koncentruotis į futbolo teisėjo darbą, kuris šiuo metu užima tokią pat laiko dalį kaip ir mano pagrindinis darbas – taip pat esu baterijų specialistas nedidelėje įmonėje.

– Kaip tavo pasirinkimą vertina draugė?

– Draugė yra labai supratinga ir mane palaiko. Todėl labai džiaugiuosi, kad ji palankiai vertina mano užsiėmimą ir futbolui skirtą laiką. Už tai jai esu labai dėkingas.

Futbolo teisėjo darbas yra mano aistra, kuri veda į priekį, skatina tobulėti. Tai darbu virtęs hobis, kuriam visada privalau atsiduoti šimtu procentų.

– Ar nekilo minčių išvykti iš Lietuvos?

– Neslėpsiu, gyvenime buvo etapas, kai mąsčiau apie emigraciją. Baigiau vidurinę mokyklą ir turėjau nuspręsti, pasirinkti, ką veiksiu toliau.

Supratau, kad gyventi be artimų žmonių, šeimos ir draugų būtų labai sunku. Nepasidaviau impulsui tiesiog pakeisti aplinką.

Likau, nes norėjau tęsti arbitro veiklą – sunku atsisakyti veiklos, kuriai skyriau labai daug laiko, darbo ir pastangų. Šis užsiėmimas leidžia pajausti savo judėjimą pirmyn, artėjimą prie tikslo. Kiekvienas pasiekimas, net minimalus, mane skatina dirbti ir tobulėti.

– Geriausias teisėjas yra toks, kuris aikštėje yra nepastebimas. Tačiau pripažinimas ir darbo įvertinimas dažnai yra siejamas su viešumu, stovėjimu ant pakylos visų dėmesio centre. Ar savo veikloje neįžvelgi šio prieštaravimo?

– Tikrai nekyla vidinių konfliktų. Visiškai sutinku su nuomone, kad teisėjas aikštėje turi būti nematomas. Būtent klaidos atkreipia visų dėmesį, gali sukelti emocijų audras. Tad geriau, kai veiksmas vyksta ramiai ir sklandžiai. Jeigu jaučiuosi nematomas, žinau, kad gerai atlikau savo darbą.

Būna malonu, kai prieina pralaimėjusios komandos žaidėjai, paspaudžia ranką ir padėkoja už darbą. Vadinasi, rungtynės vyko tvarkingai.

– Ar teisėjai girdi, ką jiems per rungtynes šaukia žiūrovai?

– Taip, esu girdėjęs įvairių skanduočių, net ir įžeidžiamų, kurios prasideda: „Vienas, du, trys...“. Girdime tribūnų reakciją, bet stengiamės nekreipti dėmesio – susikoncentruojame į įvykius aikštėje, atliekame savo darbą. Tribūnų šūksniai niekada nepakeis arbitrų sprendimo.

– Esi jauniausias Lietuvos A lygos teisėjas. Aikštėje bėgioja daug vyresnių futbolininkų, kurie mėgina paspausti psichologiškai, kažkur šone šaukia komandų treneriai, reikalaujantys palankaus sprendimo... Kaip pavyksta susidoroti su įtampa ir spaudimu?

– Viską lemia patirtis. Jau prisitaikiau ir prie spaudimo, ir prie pastabų bei reakcijų. Viską vertinu šaltai ir aiškiai, nesvarbu, kokio amžiaus futbolininkai žaidžia.

Kiekvienose rungtynėse stengiuosi kuo geriau atlikti savo darbą. Su visais bendrauju vienodai – gerbiu žaidėjus, trenerius ir kolegas. Todėl keblumų nekyla.

– Ar tėtis stebi ir analizuoja tavo darbą aikštėje?

– Jis tikrai nesėdi ir nežiūri kiekvienų rungtynių, kuriose dirbu. Dažniausiai pasižiūri santrauką. Po to diskutuojame, aptariame sudėtingesnius momentus. Tėtis visada pataria.

– Ar jis nepažeria griežtesnių pastabų?

– Mano tėtį pažįstantys žmonės gali užtikrinti, kad jis visada mėgsta patraukti per dantį. Šeimoje mes dažnai pokštaujame, draugiškai pajuokaujame. Kiekvienas stengiamės pasimokyti iš klaidų, padaryti teisingas išvadas.

– Teisėjo pareiga – užtikrinti, kad visi žaistų pagal taisykles. Ar gyvenime tu visada laikaisi taisyklių?

– Nebijau pripažinti, kad esu perfekcionistas. Mėgstu, kai viskas yra laiku ir vietoje. Neturiu asmeninių taisyklių ar priesaikų – tiesiog laikausi tvarkos.

– Ar yra savybė, kurią savyje norėtum pakeisti?

– Negaliu įvertinti savo charakterio bruožų. Verčiau apie mano savybes kalbėtų draugė ir tėvai. Kiekvienas turime savo silpnybių ir minusų, tačiau išskirtinės ydos įvardinti negalėčiau.

– O ką labiausiai norėtum pakeisti Lietuvoje?

– Visi sportininkai ir žmonės, mylintys sportą, norėtų Lietuvoje turėti nors vieną reprezentacinį stadioną. Norėčiau jausti ir žinoti, kad yra vieta skirta futbolui, atitinkanti pasaulio standartus, ir joje galima maloniai praleisti laiką.
Šiuo metu mes tokio stadiono neturime. Manau, kad tinkamas stadionas turėtų didelę įtaką futbolo populiarinimui.

– Kur save įsivaizduoji po 25 metų?

– Statistiškai teisėjo karjera trunka iki 45 metų, nors taisyklėse numatoma, kad galiu dirbti tol, kol atitinku fizinius normatyvus. Tad negaliu pasakyti, ką veiksiu būdamas 50-metis. Žinoma, norėčiau nenutolti nuo futbolo, kuris mano gyvenime nuo mažų dienų užima svarbią vietą.

– Nesvajoji teisėjauti pasaulio futbolo čempionato finale?

– Tokių didelių svajonių kol kas neturiu. Kiekvienos rungtynės man yra ypatingos. Kol kas jaučiu žemę po kojomis – man būtų didelis pripažinimas ir garbė teisėjauti finaluose Lietuvoje.

– Galbūt po kiek laiko futbolo teisėjų nebereikės – juos pakeis išmaniosios technologijos?

– Kiekviena naujovė diegiama tam, kad palengvintų teisėjų darbą, kad būtų išvengta šiurkščių klaidų. Futbolas nuolat keičiasi – tampa dinamiškesnis, spartesnis. Vis dėlto nemanau, kad technologijos ateityje teisėjus paliks užribyje.

– Dėkoju už pokalbį, Manfredai.

Manfredas Lukjančukas | Karta 25



 
 

Skaitykite dar

Mūsų paslaugosVisos paslaugos

MAXIMA dovanų kortelės ir čekiai Paskolos Bilietai į renginius Elektroninis bilietas Tax-Free paslauga Išgryninimo paslauga
Sąskaitų išrašymas
Patogus būdas gauti sąskaitas faktūras
Plačiau
Naujienlaiškis
Gaukite naujausius pasiūlymus bei akcijas tiesiai į el. pašto dėžutę.