Apie programą
„Karta 25. Įkvėpti rinktis"

Švęsdami „Maximos“ 25-erių metų sukaktį pristatome jubiliejinę programą „Karta 25. Įkvėpti rinktis“. Užuot pasakoję savo verslo kūrimo ir augimo istoriją, atsigręžėme į savo bendraamžius – jaunus žmones, kurie, kaip ir „Maxima“, užaugo laisvoje Lietuvoje, pasirinkimų laisvės sąlygomis. Būtent ši karta – jų vertybės ir pasirinkimai – netrukus lems, kaip mūsų šalis atrodys rytoj.



Pokalbis su sociologe
Milda Ališauskiene apie #karta25

Karta, kuri nematė sovietmečio: ką tai pakeitė

Po Nepriklausomybės gimusi žmonių karta – lyg į laisvą dirvą nukritusi sėkla, užaugusi kartu su valstybe. Šiandienos 25-mečių požiūris, reakcijos ir nuostatos neretai nustebina vyresnių kartų atstovus. Mat jaunuoliai atkakliai gina pasirinkimo laisvę ir sprendimus, drąsiai dėsto nuomonę ir kritikuoja autoritetus, atvirai priima naujoves ir nesivaržydami pažeria savų idėjų.

Naujas projektas „Karta 25“ – tai istorijos apie Nepriklausomoje Lietuvoje gimusius žmones, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Lietuvos sociologų draugijos prezidentė, VDU Sociologijos katedros vedėja, doc. dr. Milda Ališauskienė sako, kad 25-mečiai yra atviri, laisvi, racionalūs ir savarankiški. Ši karta drąsiai semiasi patirties iš pasaulio, naudojasi technologijų pažanga ir supranta, kad lietuviai niekuo nenusileidžia užsieniečiams.

- Kas apibrėžia gyventojų kartą?

- Be abejo, kartos apibrėžimas yra subjektyvus. Įprastai sociologai apie naują žmonių kartą kalba kas 25-erius metus. Nors žvelgiant iš skirtingų perspektyvų, galima užčiuopti kultūrines sroves ir įvardinti naują kartą kas 15 metų. Vis dėlto dažniausiai kartos charakteristiką lemia didelis istorinis įvykis, lūžis. Tarkime, terminas „baby boomers“ pirmiausia apibūdina amerikiečių kartą, gimusią po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvoje ir visoje posovietinėje erdvėje istorinis lūžis buvo geležinės uždangos griūtis. Po nepriklausomybės atkūrimo gimę žmonės nebeturi istorinės patirties bagažo, kurį nešiojasi gimę ir gyvenę anksčiau. Todėl kartų skirtumuose atsispindi ir transformacija, kurią išgyveno Lietuvos visuomenė, atsikračiusi totalitarinio režimo ir pasirinkusi laisvės kryptį.
 

- Totalitarinėje valstybėje žmogaus gyvenimo scenarijus buvo labai aiškiai apibrėžtas, sudėliotas į lentynėles: šeima, profesija, darbas, laisvalaikis. Tiesūs ir aiškūs keliai, sprendimai ir pasirinkimai. Užtat dabar sąlygos ir aplinka – visai kitokia.

- Šiandien 25-mečių karta mato gausybę pasirinkimų. Jaunuoliai nejaučia kompleksų ir baimės pasirinkti. Jiems ne gėda keisti savo sprendimą, atsisakyti ankstesnės veiklos. Ankstesnės kartos buvo linkusios labiau prisirišti prie savo pasirinkimų. Pavyzdžiui, įprastas mano tėvų kartos scenarijus – vienas išsilavinimas, viena darbovietė iki pat pensijos. Dabar jaunas žmogus mato gausybę galimybių, gausybę būdų prisitaikyti prie aplinkybių, įgyti įgūdžių ir išnaudoti talentus.

- Tačiau gali nutikti pasirinkimų paradoksas, kai, tarkim, jaunas žmogus stovi prie šaldytuvo su ledais ir negali pasirinkti iš daugybės rūšių – juk pasirinkdamas vieną turės atsisakyti visų kitų porcijų. Gerai, jeigu pasirinkimas tik ledai. O jeigu pasirinkti tenka studijas, darbą arba gyvenimo partnerį. Dėl noro neprašauti žmogus ima jausti įtampą. Kaip numalšinti kylantį nerimą?

- Man labai patinka Leonido Donskio mintis: niekas nesustabdys tavo gyvenimo, jeigu tu pats jo nesustabdysi. Kiekvienas gali pats įjungti savo „rankinį stabdį“ ir sąmoningai pasirinkti lėtą gyvenimą. Ankstesnės kartos nesusidūrė su šia problema.

Jaunas žmogus taip pat gali pasirinkti stabdyti pasaulį. Šiuolaikiniam žmogui – tai iššūkis ir sprendimas tapti savo gyvenimo šeimininku. Kitu atveju, visada būsi priklausomas nuo aplinkos, įkontekstintas, gali prarasti privatumą, asmeninę erdvę. Juk išmanieji telefonai ir įrenginiai gali visą parą mums siųsti pranešimus, atakuoti informacija. Tik mes patys galime priimti sprendimą, nustatyti savo režimą, kada sustabdome įrenginius, ilsimės, atsiribojame nuo informacinio triukšmo ir pabūname „offline“.

Manau, kad tokių racionalių sprendimų ir elgesio mūsų visuomenėje tik daugės. Kiek stebiu kartą, gimusią po Nepriklausomybės, matau labai daug racionalumo – šie jauni žmonės atidžiai pasveria ir renkasi. Jie mažiau pasiduoda emocijoms.

- Iš kur toks racionalumas kyla?

- Racionalumas atsiranda, kai turime galimybes pažinti, suvokti, analizuoti, palyginti su aplinka. Ankstesnės kartos galimybių lyginti turėjo mažiau. Vyresniems žmonėms teko pergyventi transformacijas, buvo daug netikrumo, emocijų. Senas dėsnis: kuo daugiau emocijų – tuo mažiau racionalumo.

Dabar žmonės jaučiasi saugiau, gali prognozuoti ateitį, planuoti. Jie turi visas galimybes lyginti save su kitais, vertinti pasirinkimus.

Pavyzdžiui, mano karta tokių sąlygų neturėjo. Aplink nuolat vyko pokyčiai, transformacija, buvo sunku prognozuoti. Todėl vieni jaunuoliai laiką leido Gariūnuose, kiti – tuščiose universitetų auditorijose.

Dabar aplinka kur kas saugesnė, nuspėjama, prognozuojama: turime valstybę, veikia jos institucijų sistema, jaučiamas socialinis saugumas.

Pastebiu, kad racionalumas yra ne tik 25-mečių kartos lietuvių bruožas. Panašiai mąsto ir jų bendraamžiai užsieniečiai. Informacijos srautas, daugybė galimybių rinktis vienu metu ugdo labai tikslią vertinimo sistemą, gebėjimą apčiuopti racionalias priežastis, greitai pasverti ir nuspręsti. Vakarų Europos ir JAV studentams šis racionalumas pereina karta iš kartos, kai šeimos iš anksto planuoja, svarsto savo ateities scenarijus ir pasirinkimus.

- Vis dėlto tėvai ne visada supranta jauno žmogaus planą. Studijas baigiantis jaunuolis teigia, kad nori pabūti inžinieriumi, bet priduria, kad po penkerių metų jis galbūt taps miškininku ar virtuvės šefu. Kitaip tariant, ateityje jis planuoja panešioti dar kelias skrybėles. Kaip tai veikia jo tapatybę?

- Galbūt jis tapatina save su konkrečia veikla per atitinkamą gyvenimo laikotarpį. Bet pirmiausia jis – žmogus.

Vakarų Europoje žmonės daug mažiau susitapatina su savo profesine veikla ir tuo jie skiriasi nuo pokomunistinių šalių transformacijų visuomenių, kur įgyta profesija reiškė saugumą, aiškesnį gyvenimo scenarijų. Be abejo, tai modernios, industrinės visuomenės palikimas, kai žmogus būdavo įtraukiamas į gamybos procesą, tapdavo konkrečią funkciją atliekančiu sraigteliu.

Vėlyvosios modernybės visuomenėse žmogus gali save suvokti ne per gamybinį procesą. Be to, ir pati gamyba suvokiama kitaip, pavyzdžiui, per kūrybą.

- Nesame sraigteliai, tačiau kartais atrodo, kad mūsų gyvenimus valdo išmanūs įrenginiai, programėlės ir pranešimų srautai.

- Technologijos yra jaunų žmonių tikrovė. Matau, kaip išmanieji įrenginiai ateina į studentų gyvenimą. Mano studijų laikais bendramoksliai dalindavosi kopijuotais konspektais – popieriaus lapais. Dabar visi studentai auditorijose naudojasi planšetėmis, nešiojamais kompiuteriais.

Vis dėlto informacinių technologijų ar masinės žiniasklaidos poveikis žmogui nėra naujiena. Per Pirmąjį pasaulinį karą austrų rašytojas Stefanas Zweigas kalbėjo, kad apie konfliktą skaito iš laikraščių, gyvena karo apimtame mieste ir nesupranta, kad aplink vyksta kovos veiksmai. Panašiai gyvename ir mes internete – greitame įvykių pasaulyje. Tikrovė mums yra sukonstruota, informacija atrinkta ir filtruota, suvokiama ne per tiesioginę patirtį. Mums belieka pasirinkti, kiek su gaunama informacija susitapatinti.

Technologijos mums gerokai paspartino laiko tėkmę. Šį procesą nagrinėja sociologas Hartmutas Rosa, atkreipiantis dėmesį, kaip keičiasi mūsų laiko suvokimas. Juk anksčiau žmogus laišką rašydavo ilgai ir atidžiai, iš anksto apgalvojęs ir sudėliojęs mintis. Laiškas iki adresato keliaudavo savaitę ir ilgiau, tačiau informacija jame išlikdavo aktuali, nepasendavo.

Skaitmeninės technologijos pakeitė šį rašytinės komunikacijos procesą – laišką galima parašyti labai greitai, išsiųsti ir gauti atsakymą. Todėl rašome trumpai, greitai ir daug. Gauname atsakymą, pažvelgiame į elektroninio pašto dėžutę ir matome šimtus neatsakytų laiškų. Kartais pranešimų tiek daug, kad biuro darbuotojas nesugeba per dieną į visus atsakyti. Vadinasi, matome paradoksą, laiško rašymo procesas sutrumpėjo ir pagreitėjo, tačiau tai nesutaupė mūsų laiko – įvyko priešingai, padaugėjo laiškų ir pranešimų.

Nebelieka laiko apsvarstymams, tiesiog dalyvaujame intensyviame sraute ir stengiamės bent sureaguoti. Laiškai nebeatspindi autoriaus asmenybės. Komunikacijos dalyviai neskiria dėmesio turiniui, praranda dėmesio koncentraciją ir slysta paviršiumi, kaip kojų nesušlampantys vandens čiuožikai – puiki Zygmunto Baumano metafora.

Technologijos sukuria iliuziją, kad gyvename greitame, įspūdžių pilname pasaulyje, tačiau įspūdžiai mus labai retai paliečia ar sukrečia. Kiek iš tikrųjų mes sušlampame kojas, įsitraukiame?

- Bet būtent jauni restorano padavėjai sukelia didžiulį atgarsį socialiniuose tinkluose, kai pavaišina vargstantį senuką sriuba. Jie nelieka abejingi, o ryžtingai problemą sprendžia čia ir dabar, nes tiki, kad gali pakeisti aplinką. O kaip jūsų studentai? Ar jie įsitraukia į bendruomenių veiklą ir dalyvauja visuomenės gyvenime?

- Žinoma, socialinių mokslų studentai kitaip vertina socialines struktūras, ryšius ir savo vaidmenį bendruomenėse. Jie nori kurti, dalyvauti, semtis patirties. Didesnė dalis studentų – tikrai bendruomeniški. Įvairios organizacijos, klubai, savanoriška veikla yra keliai, kuriuos jaunimas aktyviai renkasi.

Manau, kad 25-mečių kartai yra daug paprasčiau rasti savyje potencialo bendruomeniškumui. Vyresnių kartų atstovams tai padaryti sunkiau, mat sovietinės, anonimiškos visuomenės patirtis iki šiol yra labai gaji ir paveiki. Žinoma, bendruomeniškumas kartais pasireiškia labai netikėtai, krizės atveju, pavyzdžiui, po daugiabučio gaisro Londone nepažįstami žmonės ėmė rūpintis nelaimėliais, juos maitino, globojo, pagelbėjo ugniagesiams.

Aš tikiu, kad tokioje situacijoje Lietuvoje žmonės elgtųsi panašiai. Bendruomenė gali susikurti akimirksniu – žmonės palaiko vienas kitą be išankstinių nusistatymų.

- Kodėl 25-mečiai bendruomeniškumui turi daugiau potencialo?

-Ankstesnės kartos turi pakankamai neigiamos patirties, išlikusios socialinės atminties, kuri stabdo bendruomeniškumą, įtariai žiūri į bendruomenių iniciatyvas.

Prisiminkime, kad sovietmečiu bendruomeniškumas buvo dažnai inicijuotas valdžios, vadinasi, priimamas kaip svetimas. Toks bendruomeniškumas neturėjo turinio ir prasmės. Žmonės jį suvokė kaip varginančią prievartą, todėl nenorėjo įsitraukti ir dalyvauti, imituodavo savo indėlį ir stengdavosi išvengti – nuo bendrų reikalų bėgdavo į savo butus, kaimus ar kolektyvinius sodus.

Dabar dalyvavimas bendruomenės gyvenime, ryšių ir socialinių struktūrų kūrimas yra paties žmogaus asmeninis reikalas. Bendruomeniškumas praranda tą neigiamą krūvį, kuris susikaupė okupacijos metais. Karta po kartos atmintis kinta. Vėl atgyja natūralus bendruomenės poreikis, nes žmogus yra sociali būtybė. Tik dar turime pereiti kelią nuo mažos bendruomenės iki didelės, aktyviai dalyvaudami ir suvokdami savo indėlį. Manau, kad 25-mečių karta keičia individo santykį su didele bendruomene ir pačios bendruomenės įvaizdį.

Skaitykite dar

Mūsų paslaugosVisos paslaugos

MAXIMA dovanų kortelės ir čekiai Paskolos Bilietai į renginius Elektroninis bilietas Tax-Free paslauga Išgryninimo paslauga
Sąskaitų išrašymas
Patogus būdas gauti sąskaitas faktūras
Plačiau
Naujienlaiškis
Gaukite naujausius pasiūlymus bei akcijas tiesiai į el. pašto dėžutę.