Atskleidė produktą be kurio tautiečiai neįsivaizduoja ne tik kalėdinio, bet ir valstybinių švenčių stalo
2021 m. vasario 16 d.
Grįžti į sąrašą

Pasidalink:

Jis trapus, minkštas ir tuščiaviduris. Pagaminti jam reikia ne tik gausybės kiaušinių, bet ir daug kantrybės, o taip pat ir specialios įrangos. Prekybos tinklo „Maxima“ duomenimis, šio produkto pardavimai artėjant šv. Kalėdoms išauga 5-6 kartus, o belaukiant Karaliaus Mindaugo Karūnavimo dienos ar Vasario 16-sios, maždaug dvigubai. Visas detales apie šį skanėstą be kurio ne tik kalėdinio, bet ir valstybinių švenčių stalo neįsivaizduoja tautiečiai, atskleidžia „Maximos“ ekspertai.

Legendomis apipinta šakočio kilmė

Kaip pasakoja „Maximos“ Maisto gamybos departamento direktorė Brigita Baratinskaitė, dar 15 amžiuje buvo žinoma apie šakočio gamybą Europoje, daugiausia – Vokietijoje. Kepdavo jį vienuoliai, o receptus stengdavosi išlaikyti paslaptyje. Pasakojama, kad greičiausiai šakotį į Lietuvą 19 amžiaus pabaigoje taip pat atvežė vokiečių vienuoliai ir nuo to laiko jis pradėtas kepti dvaruose, klebonijose bei vienuolynuose.

„Šakotis vadinamas „baumkuchen“, kas išvertus iš vokiečių kalbos reiškia „medžio pyragą“. Taip šis gardėsis vadinamas ne tik dėl susiformavusių tešlos gabalėlių, panašių į medžio šakas, bet ir todėl, kad skirtingu laiku pilant tešlą susidaro sluoksniai, panašūs į medžio rieves. O prapjovus šakotį galima suskaičiuoti, kiek kartų buvo pilta tešla. Taip pat kai kuriuose Lietuvos kraštuose šakotis vadinamas raguoliu, raguočiumi ar bankuchenu. Visa tai dėl neįprasto vokiško pavadinimo ir įstabios šio kepinio išvaizdos“, – šio skanėsto istorijos paslaptis atskleidžia B. Baratinskaitė.

Per ilgą šakočio gyvavimo laikotarpį atsirado nemažai šalių, norinčių šio deserto kilmę prisiimti būtent sau. Į šalies vardą, kurioje buvo iškeptas pirmasis šakotis, pretendavo ir lietuviai, kurie jį yra įtraukę į savo kulinarinį paveldą. Anot istorikų, tautiečiai istorinį pasakojimą apie šakočio kilmę sieja su Barboros Radvilaitės laikais. Pasakojama, kad ruošdamasi puotai ji paskelbė gyventojams skaniausio pyrago konkursą ir pažadėjo nugalėtojui padovanoti žemės.

Atėjus konkurso dienai, vienas valstietis pasiūlė Barborai paragauti nematyto patiekalo – šakočio. Barbora, paragavusi jo, susižavėjo ir paskelbė valstietį nugalėtoju. Šis vietoj žemės paprašė Barboros Radvilaitės papuošalų, kadangi netrukus ketino pasipiršti ir norėjo, kad jo būsima žmona būtų pasipuošusi. Barbora Radvilaitė padovanojo valstiečiui papuošalų ir pati atėjo į jų vestuves. Puotoje visi vaišinosi šakočiais, tad nuo to meto jie laikomi tradiciniu lietuviškų vestuvių pyragu.

Lietuviai šventinio stalo be šakočio neįsivaizduoja

Šiandien yra žinoma daugiau kaip 60 šakočio receptų, o kepami jie ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Rytų Europoje, Švedijoje, Portugalijoje ir net Japonijoje. Tikriausiai nerastume ir nei vieno lietuvio, kuris nebūtų ragavęs šakočio. Šie spygliuoti pyragai puošia ne tik vestuvių, krikštynų ar kitų progų šventinius stalus. Dažnai jais gardžiuojamasi ir per didžiąsias metų šventes. Ne išimtis ir valstybinės šventės, kaip antai Lietuvos Valstybės atkūrimo diena.

Prekybos tinklo „Maxima“ pardavimų duomenys rodo, kad šiais mėnesiais, kuomet yra minimos valstybinės šventės, šakočio, kaip tradicinio lietuviško konditerinio deserto, pardavimai taip pat šokteli.

„Šakočio paprastoje orkaitėje neiškepsi – tam reikia specialios krosnies bei įrangos, išmanyti ir meistriškai valdyti gamybos technologiją. Tad daugumai pirkėjų šakotis nuo seno simbolizuoja ypatingą progą: šiuo kepiniu kasdien žmonės taip dažnai nesilepina. Šventinėmis dienomis šakočių valanda tiesiog „išmuša“ – galima pastebėti, kad susidomėjimas šakočiais pradeda didėti ne tik didžiųjų metų švenčių laikotarpiu, kuomet paklausa būna 5-6 kartus didesnė nei įprastai, bet ir vasario, ar liepos mėnesiais, kada pardavimai taip pat išauga kone 2-3 kartus. Manome, kad šakotį tautiečiai deda ant šventinio stalo minėdami Lietuvai svarbias šventes“, – apie išaugančią šakočių paklausą pasakoja „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorės  Ernesta Dapkienė.

Anot jos, iš viso šakočių asortimentą „Maximos“ parduotuvėse sudaro apie 30 skirtingų pasirinkimų, tarp kurių galima rasti ne tik tradicinių trapių, sviestinių ir kaimiškų šakočių, bet ir iš grikių miltų ar su špinatais.

Patys populiariausi šakočiai „Maximos“ parduotuvėse – 1 kilogramo ir 500 gramų pakuotėse. Į daugiausiai parduodamų šakočių trejetuką patenka „Danutės šakotis“, mažas kaimiškas šakotis bei bendrovės „Romnesa“ kepamas „Populiarusis“ šakotis. Būtent bendrovės „Romnesa“ meistrų iškeptas šakotis garsina Lietuvą visame pasaulyje – 86 kilogramų svorio ir daugiau kaip 3,7 metro aukščio milžinas prieš penkerius metus pateko į Gineso pasaulio rekordų knygą. Rekordininkas iki šiol yra saugomas Šakočių muziejuje greta Druskininkų, o kitais kepyklos meistrų kūriniais mėgaujasi „Maximos“ pirkėjai.

Apie prekybos tinklą „Maxima“

Tradicinės lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ stiprybės – mažos kainos ir platus, ypač lietuviškų prekių, pasirinkimas. Tinklą valdanti bendrovė „Maxima LT“ yra didžiausia lietuviško kapitalo įmonė, viena didžiausių mokesčių mokėtojų bei didžiausia darbo vietų kūrėja šalyje. Šiuo metu Lietuvoje veikia daugiau nei pustrečio šimto „Maximos“ parduotuvių, kuriose dirba daugiau nei 13 tūkst. darbuotojų ir kasdien apsilanko daugiau nei 550 tūkst. klientų.

Pasidalink: